sugundyta gėlos
užsivelku jos skarą
laukiu kol atjos
riteris iš karo

išsmaigstytas vartuos
mano vardas auga
žybteli kas kartą
susitikus draugą

rieda rieduliai
į tuščią veido duobę
keistas jis seniai
sapnai nebepaguodžia

ramuma prie vartų
gulasi į upę
verkia lyg kas kartų
tuščią veido pusę