Aš būsiu dalele tavo vienatvės,
Kuomet ims alsuoti rudeniu gatvės.
Aš būsiu našta ant tavo pečių:
Ateisiu kasnakt pjaustyt tavo minčių.
Aš būsiu vaiduokliu kitų veiduose:
Pamišimą vien savo regėsi juose.
Gal banalu sakyt, kad viskas grįžta su kaupu:
Man skaudėjo vienai, tau skaudu už abu.
Tie žodžiai, kuriuos man tarei – purvini.
Patikėk: jie sugrįš atgalios kruvini.
Dabar aš – karvedys mūs sugriauto miesto,
Todėl ir neleisiu net mintyse manęs liesti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-08-19 22:02:14
Negaliu neperskaityti Jūsų eilių, mielas Angele, ir čia aš nustembu - pyktis ir Tu, uždaryti abu ..."eilėraščio narvą drauge" su skausmu...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-19 20:39:41
koks jis man su humoru tas jūsų. žinote Besparni_angele, paskaičiusi jūsų komentarą po vienu Barabo kūriniu - proza, (man pasirodžiusiu dienoraštiniu įrašu) pagalvojau, kad jums sektųsi sklandžiai
humoro žanre, ir proza. ( ten kur "svarbu, kad ūsai į lėkštę nekrenta, ir džiaukis.") linksma buvo skaityti tą komentarą kūrinio kontekste. tai šis man irgi kažkoksai visiškai ne pyktis. Šaunus ir linksmas.
:)
Anonimas
Sukurta: 2007-08-19 20:34:01
Tikrai grįžta su kaupu.. Bet gal autorė tik eilėse šitaip pyksta :)