Nutolo kvapas vasaros žalios,
Nutilo miškas, ilsisi beržai.
Išbėgo upė iš vagos gilios,
Nudžiūvo prižiūrėtieji daržai.
Ir jūra nebeverks jau gintarais,
Visiems ramybė, laikas pamąstyti.
Alsuoja ežeras pakilusiais garais,
Gamta iš naujo bando viską sustatyti.
Nebėgs gelsvi, tiršti pušų sakai,
Žolė parus, išnyks, kad vėl atgimtų.
Ir ištuštės vingiuotieji takai,
Kad vasaros parėjusios mums neprimintų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-08-15 22:33:43
...švelnia elegiška ramybe spindintis, labai nuoširdus, kūrinys...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-08-15 21:18:14
Gražiai lyriškas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-15 17:26:18
Tikrai, nutols žalia ateis rusva, o paskui žiūrėk ir žiema, gera prisiminti - t.y. "atgaminti" vasarą rudens darganoje, geriant liepžiedžių arbatą ir klausantis kaip bitelės dūzgena. (kūno atmintyje - juslėse). Visas efektas kontraste, už lango ruduo, plaukai šlapi nuo darganų, vėjas stūgauja, o tu kažkur vasaroje. Tai kas liečia mintį dažnai sakomą kūrinyje " viskas vyksta dėl to, kad pamiršti tai kas buvo", bet kiekvienam individualu, gerbiu jūsų pasaulio matymą, gal ji lyriniam herojuj baigiasi taip, kad ją pamirštų, irgi viena iš realybių; O kas liečia kūrinį, tai bandyta sukurti kokios nors pabaigos nuotaiką. Šiaip tai toks drūtas tiesus ir be jokių išraitymų. Priminimas, kad viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą. Yra ir pabaiga; Man ta pabaiga (nuotaika) labiau panėšėja į kokio nors keliaujančio cirko, ar teatro pasirodymą viename iš miestų, kuriame lankėsi daug dienų ar savaičių, ir jau lankstosi palapinę, krauna į vagonėlius įrangą, iškeliauja. Va tokia kažkokia nuotaika sukurta. Pabaigos pradžia, bet ne pabaiga. Nuotaika yra, kažko pabaiga, bet ne galas.