Pagiriamasis žodis mygtukui „Enter“

Šiąnakt naršydama internete padariau didį atradimą: „laikas internete neegzistuoja“.  Vėliau pasirodė, kad ši mintis atveria dar platesnius internetinės erdvės suvokimo klodus.
Štai suvedu į šventąjį www.google.lt  kokio žymaus rašytojo vardą ir pavardę ir man išmeta 2005 m. straipsnį, o gal – 2003 ar 1993, o gal dar senesnį... Tas žmogus su savo mintimis atrodo taip arti. Tačiau prieš kiek metų aš jį mačiau realiai? Prieš septynerius? O internete jis čia pat, alsuoja su savo mintimis, žiūri į mane jaunystės laikų nuotrauka, ir metų pauzė kažkur dingsta, laiko skliaustai išnyksta, atrodo, niekada nebuvome ir išsiskyrę... Laikas internete neegzistuoja. Šita pastraipa – tai tik švelnus šito teiginio įrodymas, kadangi šis personažas vis dar tebevaikšto šventa Lietuvos žemele, trupindamas sausainius ant naujai iškloto šaligatvio plytelių.
Visai kitaip atsitinka, kai internete sutinkame mirusius žmones.  Ką jau kalbėti apie laiko įveiką internete, jei čia gali sutikti mirusius žmones. Sakau, tai stebuklas, mano naiviam berželių svyruoklių supimosi vėjyje ir žydinčių liepų kvapo išsiilgusiam protui tai atrodo stačiai nesuvokiama.
Na, ar ne stebuklas internete pamatyti Louis Armstrong,  Elvis Presley ar Jim Morrison...  Tereikia www.youtube.com svetainėje Search laukelyje įvesti pavardę; gali būti, jog tokių nuostabių svetainių, kur galima sutikti mirusius yra ir daugiau, bet mano siela dar nėra pakankamai patyrusi keliautoja interneto platybėse. Vis dar nėra įgudusi nardytoja. Pamačiusi tuos vaizdus ji gali net apsiverkti ar bent jau ilgai neatsitokėti. Tokia ji jautri.
Štai aš žiūriu į juos ir, galima sakyti, jog matau juos realiai. Matau, kaip jie juda, kaip kruta jų lūpos,  kaip jie šypsosi, kokie yra judesiai, kaip jie rengiasi, meta žvilgsnį, kaip teka prakaito srovelės ir lašelis pakimba ant smakro arba kokia sušilusi jų krūtinė, ką jie šneka ir kaip jie šneka...  Turiu nepaprastą galimybę matyti tą stebuklingąjį „kaip“, kuris kartais iškalbingesnis už „ką“... Sklandžiai nugulusios mintys ar nugludintas įrašas nėra taip įdomu kaip matyti kalbantį kūną ir veidą, matyti pauzes.
Bet...  Viskas atrodo taip realu, bet tik įkvepia vaizduotę . Paliesti galiu tik šaltą monitoriaus stiklą. Atsitrenkiu į neperžengiamą virtualybės sieną, susiduriu tik su siaubinga trimate plokštuma. Svarbiausias klausimas čia būtų – kiek mums svarbu yra liesti? Turėti kūnišką sąlytį, tik tiek... Daugiau nieko. Nėra. Liesti ir yra būti.  Galbūt. Kiek kartų galima klausytis Elvio dainos „In the Ghetto...“? Visą amžinybę, bet...  Ne, Elvis yra amžinas, kol Saulės sistemoje egzistokia toki a planeta kaip Žemė. Ir jokių „bet“. Aš pasiduodu.
Svarbiausia, kad man nereikia nieko nusipirkti ar įsigyti, aš visa tai turiu vienu Enter mygtuko paspaudimu.  Garbės žodis – tas Enter atveria vartus į pasaulį. Taigi dar vienas įrodymas, jog internete neegzistuoja laikas. Ne tik laikas. Bet ir erdvė. Ar verta kalbėti apie tai, jog vienu mygtuko spragtelėjimo aš galiu atsidurti už šimto tūkstančio mylių nuo čia, kokioje nors  Bisau Gvinėjoje?...
Visada svajojau susitikti su vienu žmogumi, bet likimo smūgiai buvo negailestingi, o neryžtingumas dar labiau žudantis nei negailestingas likimo nokautas, kai tą pačią naktį aš suprantu, jog viską išsiaiškinti su tuo žmogumi galiu internetu. Parašau jam laišką. Jau visiškai aišku: susitikimas su stipriosios lyties atstovu nebūtinas.  Ak... Bet visada galima rasti internete psichologinė pagalbos centrų, kaip pavyzdžiui, http://www.kpsc.lt  .... Su šios svetainės specialistų pagalba aš neabejotinai išsigydysiu sužeistą širdį, vienu vieninteliu „Enter“ paspaudimu. Psichologai yra labai mandagūs žmonės. Jie visada rašo: „Taip, suprantu, tu dabar jautiesi siaubingai...“  Ne, išsireiškimai kur kas švelnesni, nors tu jautiesi ne siaubingai, o velniškai sumautai.
Bet jei mano giedrą dangų užslinko laikini liūdesio ir melancholijos debesys, visada galiu susirasti draugų. Išsifiltruoti pagal pomėgius, lytį, amžių, gyvenamąją vietą, seksualinę orientaciją.  Internete man nereikės kankintis su nukvakusiais marazmatikais, čia bendrausiu tik su tais, kurie man patinka. Svarbu tik nueiti internete į atitinkamą vietą, žinoti svetainės adresą. Kad ir www.one.lt 
Internete žmonės renkasi svetainėse.  Ne miegamuosiuose, ne virtuvėse, bet svetainėse. Mat svetainė yra tokia vieta, kur žmonės nieko nedaro, tik sėdi ir šnekasi, dar – žiūri televizorių, na, dar užkremta, priima svečius. Ideali vieta susitikti internautams.
Kas yra internautas? Žmogus? Kad ne... Tai jau kita egzistavimo kokybė. Skamba panašiai kaip ufonautas, kosmonautas ar astronautas. Matote, priesaga „-autas“ nurodo akivaizdžią priklausomybę beribėms erdvėms, priesaga „-autas“ yra prisegama tiems, kurie skverbiasi į nežinomybę, nori įsisikverbti į kosminę tamsą ir žmonijai atnešti šviesą. Priesaga „-autas“ nurodo asmens  priklausomybę aukštesnei kastai. Be jokios abejonės.
Mygtukas Enter įveikia laiką ir erdvę ir padeda išspręsti meilės bei kitas psichologines problemas.  Mygtuką „Enter“ visada būtina rašyti didžiąja raide, tai Lietuvių kalbos komisija turėtų nurodyti kokiu atskiru potvarkiu.  Garbė mygtukui Enter.  Amen.
Bet kadangi esu ne internete, dabar spaudžiu ne „Enter“, o tašką (ne rašau, o spaudžiu). Virtulalų. Netikrą. Va, vidinių kompleksų išvarginta rašysena ant popieriaus lapo, kad spausčiau, kad spausčiau. Va, tada tai būtų. O kas tada būtų? Ogi nieko nebūtų.
Girdžiu tik „In the Ghetto...“  Elvio, kuris kartu su motina vaikystėje elgetavo, o paskui 53 mln. uždirbęs dainininkas pašaukiamas į kariuomenę ir tarnauja už 80 $ per mėnesį. Jo brolis dvynys mirė gimdymo metu, todėl motina Elvį labai mylėjo. Manoma, kad Elvis išgarsėjo atsitiktinai motinos gimtadieniui mažoje Semo Filipso studijoje "Sun Records" įrašęs dainą. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju, tėvas primygtinai reikalavo, kad jis būtų elektrikas. Elvis pasirinko savo kelią.