*
Į kalną, į kalną – giedantį kalną
Lekiu aš su vėju, žaibais ir migla--
O debesys trupa, o debesys alma
Ties mano baltąja vienatvės uola--

Dangus geltonuoja, laukai, pieva, klonis--
Tik mano takeliai nubalę šiluos--
Ir sunkias į sielą toks keistas geltonis,
Kurį, rodos, lapas nukritęs užklos,

Suvertas iš saulės mažų ašarėlių,
Iš tirpstančio liūdesio geismo žiedų--
Šį vasaros vakarą, tylų ir vėlų,
Aš ilgesio žodžių jau neberandu--

Tik plauko, oi plauko virš gelstančio lauko
Suplėšytos stygos žalių debesų--
Žaibuoja ražienos ir vis skaudžiau trauko
Mažas saleles, kuriose dar šviesu--

Į kalną, į kalną – giedantį kalną
Lekiu aš su vėju, žaibais ir migla...


**
Ateik į gelsvėjančią pilį--
Šąla žaibai uolos--
Prinokę debesys tyli--
Vienatine saule užklos

Spindėjimą baugų sapnų,
Sekundžių virpėjimą tyrą--
Vasaros skardžiais einu
Pro temstančio aukuro girią--

Nualpę ražienų šešėliai,
Tyla ugniažiedžiuos krantuos,
Kuriuos meilės spinduliu kėlei--
Laukai, tie laukai nušalnos--

Bet šitą dar šiltą rugpjūtį,
Kai šalnos visai netoli,
Leisk vasaros nerimu būti
Toj trupančios saulės pily--

Ateik į gelsvėjančią pilį--
Šąla žaibai uolos...