Vasara. 2
*
Į kalną, į kalną – giedantį kalną
Lekiu aš su vėju, žaibais ir migla--
O debesys trupa, o debesys alma
Ties mano baltąja vienatvės uola--
Dangus geltonuoja, laukai, pieva, klonis--
Tik mano takeliai nubalę šiluos--
Ir sunkias į sielą toks keistas geltonis,
Kurį, rodos, lapas nukritęs užklos,
Suvertas iš saulės mažų ašarėlių,
Iš tirpstančio liūdesio geismo žiedų--
Šį vasaros vakarą, tylų ir vėlų,
Aš ilgesio žodžių jau neberandu--
Tik plauko, oi plauko virš gelstančio lauko
Suplėšytos stygos žalių debesų--
Žaibuoja ražienos ir vis skaudžiau trauko
Mažas saleles, kuriose dar šviesu--
Į kalną, į kalną – giedantį kalną
Lekiu aš su vėju, žaibais ir migla...
**
Ateik į gelsvėjančią pilį--
Šąla žaibai uolos--
Prinokę debesys tyli--
Vienatine saule užklos
Spindėjimą baugų sapnų,
Sekundžių virpėjimą tyrą--
Vasaros skardžiais einu
Pro temstančio aukuro girią--
Nualpę ražienų šešėliai,
Tyla ugniažiedžiuos krantuos,
Kuriuos meilės spinduliu kėlei--
Laukai, tie laukai nušalnos--
Bet šitą dar šiltą rugpjūtį,
Kai šalnos visai netoli,
Leisk vasaros nerimu būti
Toj trupančios saulės pily--
Ateik į gelsvėjančią pilį--
Šąla žaibai uolos...