Paukšti, kur taip skrendi aukštai? Nejau nė kiek nešiltas mano delnas? Argi širdis nebeišspaudžia nė vieno žodžio? Aš tavo narvelį išardžiau vien tik tam, kad atneštum man saulės dulkių, o tu jas pametei lietuje ir dabar verki, negalėdamas panešti gėdos. Aš tavo plunksnas rašalu ištepiau, o popierius plyšta – kokios aštrios tos mintys. Kam tu barstai jas kiekvieno saloj?
Paukšteli mano, galvą nuleidęs praskridai, langas nespėjo sugauti šešėlio. Nupiešiau kontūrus rasoje, ir jų tirpstantys lašai subraižė mano liūdesį. Aš tik noriu, kad neštum laisvę toli...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-08-06 19:24:58
...svajingai ir poetiškai...puiku...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-08-06 18:31:52
Trūksta paukščio atsakymo, bent per vėją, bent per saulės dulkelę, bent per autoriaus išmonę, lyrinis herojus rauda paukščio, nors ne paukščio jam reikia, dulkelių saulės. Tikriausiai pats tą narvelį ir pastatė, paskui išardė, bet paukštis neparneša dulkelių, jam tai jų nereikia. Labai ironiškas. tauriai ironiškas, tik tuo ir įdomus. Lyriškas sarkazmas.
:)