Paukšti, kur taip skrendi aukštai? Nejau nė kiek nešiltas mano delnas? Argi širdis nebeišspaudžia nė vieno žodžio? Aš tavo narvelį išardžiau vien tik tam, kad atneštum man saulės dulkių, o tu jas pametei lietuje ir dabar verki, negalėdamas panešti gėdos. Aš tavo plunksnas rašalu ištepiau, o popierius plyšta – kokios aštrios tos mintys. Kam tu barstai jas kiekvieno saloj?

Paukšteli mano, galvą nuleidęs praskridai, langas nespėjo sugauti šešėlio. Nupiešiau kontūrus rasoje, ir jų tirpstantys lašai subraižė mano liūdesį. Aš tik noriu, kad neštum laisvę toli...