Griūva vakaro blizgė prie kojų,
Tartum melstųs praėjusiam rytui.
Senas mėnuo už šunį suloja,
Ir žinai, ne vagis, ir ne kitas,

O tik aš rudenėti nespėju
Savo byrančiais lapais ir suodžiais.
Balomis ir liūtim ištekėjęs
Negrįžtu, nes sugrįšiu į gruodį,

Kuriame beria pelenus dangūs,
Tartum vakar sudegusią praeitį.
Čia diena tik per naktį pabrango,
Tad šviesos neieškok – ji sušąlo.

Griūva vakaro blizgė prie kojų,
Tartum sapnas nukristų į miegą.
Žiemą – rudenį vėl suieškojęs,
Pamiegok, nieko kito nelieka.