Ir aš vis dar nesuprantu,
Kodėl turiu kažkur eiti
Ir po daug metų nutraukti juodą odą.
Bet aš blaiva,
Kad ir kaip bebūtų.
Ir kaip sušalęs priešas,
Paskendęs po sustingusiu ežero ledu,
O aš stiklinėm akim
Stebėjau jį, ramiai dūstantį vandeny,
Taip ir aš skęsiu žolėje,
Bėgdama jos taku
Pasitikti šviesos.
Iki tol,
Kol mano žodžiai taps šaltesni.
Ir vėl.
Jie juk ne visuomet vienodi.
Ir aš mąstysiu apie juos,
Gulėdama ant papuvusių lentų rūsyje,
Po to,
Kai užkliūsiu už prakiurusių langų duryse.
Jos per daug pasvirę.
Skęstantis vanduo po slenksčiu
Buvo ne į naudą,
O stiklinis kambarys
Kad nesuskiltų, buvo per ilgai užrakintas
Ir aptrauktas juoda oda.

Jam niekas taip ir nesuteikė teisės
Eit pasitikti šviesos.