Tik dvidešimt meilės akimirkų,
Pablai Neruda,
Ir bučiniu šaltu viena
Nevilties valanda
Pareina per nykstantį laiką
Iš rudenio grūdo
Tamsiu negalėjimu būt želmenėlių banda.
Būtis kaip tylos valanda,
Algimantai Mackau.
Tik garso sekundėje
Šalto vitražo dėmė,
Baltai aprengti angelai
Ir mes - kaip šešėliai iš paskos
Tamsiu negalėjimu būt prie žymėtos versmės.
Diena - begalinis pilkėjimas,
Poli Gogenai.
Vienatvės sala vakare atiduoda spalvas.
Šiauriu negalėjimu
Žemėje mes negyvenam
Ir veidrodžių miestuose kraunam
Balasto krūvas.
Mirtis kaip buvimo prasmė,
Ekleziastai.
Iš niekur į niekur
Takelį pabarstom melu,
Nes ieškome laimės: nebežinoti,
Nebesuprasti,
Kad garsiai prabilti į tylą -
Taip pat banalu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Toltik
Sukurta: 2007-12-05 09:03:45
Veidrodžių miestai
Ir sunku išėjimus surast
Jausmų labirintai
Nuo Tagorės iki Tavęs
Susipainiojom frazėm
Apsivėlėm šablonais raidžių
Reik sutrupinti pradžią
Kai kvepėjo šviežiu dar stiklu
Kad pakilus virš spindesio
Dirbtinai suguldytų veidų
Pamatytum kaip ilgisi
Vaikų sielos laukinių žolių
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-08-13 22:49:39
Kai pagalvoji, iš tikrųjų tiek banalybės toj kasdienybėj...veidročių miestuos balastų krūvos...negalvot paprasčiau...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-08-04 00:34:43
...žvaigždžių valanda visada tamsi...filosofiškai ir mįslingai...labai patiko...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-08-03 23:03:01
Įdomūs ir prasmingi pamintijimai. Gerai, kad bent viena strofa skirta ir lietuviui.