Tik dvidešimt meilės akimirkų,
Pablai Neruda,
Ir bučiniu šaltu viena
Nevilties valanda
Pareina per nykstantį laiką
Iš rudenio grūdo
Tamsiu negalėjimu būt želmenėlių banda.

Būtis kaip tylos valanda,
Algimantai Mackau.
Tik garso sekundėje
Šalto vitražo dėmė,
Baltai aprengti angelai
Ir mes - kaip šešėliai iš paskos
Tamsiu negalėjimu būt prie žymėtos versmės.

Diena - begalinis pilkėjimas,
Poli Gogenai.
Vienatvės sala vakare atiduoda spalvas.
Šiauriu negalėjimu
Žemėje mes negyvenam
Ir veidrodžių miestuose kraunam
Balasto krūvas.

Mirtis kaip buvimo prasmė,
Ekleziastai.
Iš niekur į niekur
Takelį pabarstom melu,
Nes ieškome laimės: nebežinoti,
Nebesuprasti,
Kad garsiai prabilti į tylą -
Taip pat banalu...