Ambulatorijos tvaikas. Tvarsčių ir jodo tepalo mišinys. Švirkšto, perduriančio odą ir įsitveriančio į veną, garsas. Tvyranti baimė ir įtampa. Vidurvasario karštis, sušlubavusi ventiliacija, nuo nosies kapsintys prakaito lašai ir dejuojantys ligoniai. Besišnibždantys pokalbiai sukelia didžiulį triukšmą. Girdžiu šaukiant savo vardą, bet nematau nei kur, nei kas.
– Martis. Maris Konveris.
Žvalgausi išpūtęs akis. Gaudau garsą. Skaitau žmonėms iš lūpų ir vienose atpažįstu savo vardą.
M-A-R-T-I-S. Dieve, niekada dar negirdėjau taip tobulai tariamo savo vardo ir nemačiau tokių tobulų lūpų. Siaurutės, rausvos, prižiūrėtos, be jokio lūpdažio, lūpos aiškiai taria:
– Martis.
Ar tai tikrai aš? O gal čia yra mano bendravardžių? O gal aš prastai skaitau iš lūpų. Gal ir taip, bet klausa niekada nesiskundžiau. Aiškiai girdžiu savo vardą, bet ar jis tariamas man? Tuomet sužvanga galvoje auksinė mintis, atsitrenkusi į geležines galvos kaušo sieneles. Konveris! Aš juk Konveris, pirmąkart gyvenime džiaugiausi tai žinodamas. Martinas Konveris. Avigalvi, tai tikrai tariama tau, atsiliepk, nagi, pakelk ranką, pamojuok, atsistok, sušuk: aš čia.
Ar tarp šitų lūžarankių, skaudapilvių, sloguotų, gripuotų, šlubų ir gipsuotų žmonių gali būti dar vienas Konveris? Martinas Konveris? Gali... ne negali! Juk tavo pavardę visame mieste turi tik dvi šeimos. Šeimą dažniausiai sudaro 4-5 asmenys. Tarkim 10 Konverių iš 556430 žmonių. Ar gali sutapti vardai? Ir ar dar vienas Martis Konveris sėdi priimamajame ir jį ką tik pakvietė pačios nuostabiausios lūpos žemėje? Ar šis Martis Konveris esu aš?
Šitokios mintys mane stabdė išgirdus mane šaukiant antrąkart, tačiau jos buvo tokios greitos, jog, kai išgirdau trečią kartą „Martis Konveris. Ar čia yra Konveris?“, šoktelėjau nuo kėdės ir užtikrintu žingsniu nuskriejau tikslo link. Priėjau ir ištiesiau  ranką.
– Sveiki, aš esu Martis Konveris.
Nuostabios lūpos nusišypsojo, buvau priverstas tai padaryti ir aš. Bukaprotis, kas tiesia ranką ir pažindinas su medicinos seselėmis? Nuleidau ranką, suvokęs klaidą. Lūpos vis dar švytėjo, nors oda aplink jas gelsvai pilka, truputėlį mirusi. Kaip ji gali šypsotis po šitokios darbo dienos? Žmonių priimamajame vis dar kaip prišikta, o darbo valandos baigiasi už penkiolikos minučių.
– Nieko tokio, – pastebėjusi mano klaidą priduria, – kartais pasitaiko. Sekite paskui mane.
O, mergaite, paskui tave kad ir į pragarą. Nieko negalėjau padaryti savo ištvirkusioms mintims, jos pačios man dėstė, jog paskui nieką dangiškesnio nesu sekęs.
Suvokiau rutinos, nuovargio ir mandagumo priešiškumo būtinumą.