Santrauka:
Malonumų anatomija, sielvarto argumentai
O kaip smagu, o kaip baisu
Ragauti dieviškus vaisius.
Tik Dievo rojuj nesimatė –
Nuslydo į žoles gyvatė.
Nuo to šliaužimo, nuo baisaus
Aš jo glėby ir suglebau.
Ir užsimiršt nebegaliu –
Su juo keliuosiu ir guliu.
Bet jo nėra. O kur gi jis?
Ir kur nuslydo ta angis?
Ir Dievo rojaus nebėra,
Ir veidas dažosi siera.
Aš taip nuliūdusi esu,
Į Dievą vėl rankas tiesiu
Į savo žmones, bičiulius
Arba — į kas tik bepaklius.
Ir jokio atsako nėra –
Sudrėksta ašarom skara.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-08-01 08:59:10
Įdomiai čia suniveliuota mintis...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-07-31 22:14:04
Primena Uršulės herojų iš miuziklo Velnio nuotaka, kada visi Pinčiuką puola skandinti, o Uršulė jau nebenori skandinti; Uršuliškas iš "Baltaragio Malūnas", bet niekaip ne Jurgos monologas ; santykis toksai Uršulės, vaisiai dieviški, gyvatė nuodėminga, visi iš nuodėmės; Uršuliškas;
Parodija tai parodija, bet gan sekli, paviršiukais, daugiau iliustratyvi norėtųsi kažkokio netikėtumo, gilumo, ko dabar toksai tas santykis susiformavęs, ar suformuotas (masėse) būtent toksai į tą tariamą gyvatę tuo kampu, va kunigai vieni gula vieni kelia, jiems privalomas celebatas, be pasirinkimo teisės, bent jau katalikybėje tai taip; Sako daug jų pedofilais beesą - būna bylų;
mintis jau nuvalkiota.
sklandus, bet ant ribos į nuobodoką, dėl to seklumo.