O kaip smagu, o kaip baisu
Ragauti dieviškus vaisius.  
Tik Dievo rojuj nesimatė –
Nuslydo į žoles gyvatė.
Nuo to šliaužimo, nuo baisaus
Aš jo glėby ir suglebau.
Ir užsimiršt nebegaliu –
Su juo keliuosiu ir guliu.
Bet jo nėra. O kur gi jis?
Ir kur nuslydo ta angis?
Ir Dievo rojaus nebėra,
Ir veidas dažosi siera.
Aš taip nuliūdusi esu,
Į Dievą vėl rankas tiesiu
Į savo žmones, bičiulius
Arba — į kas tik bepaklius.
Ir jokio atsako nėra –
Sudrėksta ašarom skara.