Vėjas banalus, taršydamas tau plaukus, ieškodamas dingsčių,
Stotelėmis trumpų išpažinčių vis liečias,
Aldiją linguodamas vandenimis mintijimų ir deltų abstrakčių,
Tavo esybę perprasti vis gviešias.
Lietus, sruvendamas nuo skruostų ir nuo lūpų tyliai,
Bent menką žodį norėdamas iš jų ištraukt –
Ar pasakysi, kaip išskirtinai jauteis prieš vėją, glostantį nebyliai?
Ar pasakysi, kiek dar lyjant lietui laukt?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-08-13 19:29:56
Nuoširdžiai...
Vartotojas (-a): ta_pati
Sukurta: 2007-08-06 21:14:55
Pritariu taip pat dėl paskutinių dviejų eilučių. Iš tiesų sunkoka skaityti, bet pats turinys visai nieko - nuoširdus, jautrus.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-08-06 11:40:29
Man labai gražus pavadinimas. ...Ir šių minčių priešpriešoje aiški, gana taikli gražaus, tikro jausmo išraiška...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-31 16:38:39
Toks šiek tiek griozdiškas darbas. Skaičiau kliuvinėdamas. Ir dėl paskutinių dviejų eilučių pritariu Ramunei.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 20:12:30
gal tuos klausimus reiktų paversti atsakymais. man visada kiek per paprastai atrodo :)
bet kūrinukas jausmingas. tarytum dviejų žmonių dialogas.
kai kur reiktų keisti kiek sakinių struktūrą. kad truputį lengviau skaitoma būtų.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 19:55:41
Niu, tiesiog nuostabu :)
Jau antrą karą tikriausiai pirmoji skaitau jūsų eiles ir pasijaučiu kaip jų paskirties savininkė.( Juk svajoti nedraudžiama :) :) ...labai jausmingi žodžiai, mielas tembras (įsivaizduoju :) ).......Gražu.