Vėjas banalus, taršydamas tau plaukus, ieškodamas dingsčių,
Stotelėmis trumpų išpažinčių vis liečias,
Aldiją linguodamas vandenimis mintijimų ir deltų abstrakčių,
Tavo esybę perprasti vis gviešias.

Lietus, sruvendamas nuo skruostų ir nuo lūpų tyliai,
Bent menką žodį norėdamas iš jų ištraukt –
Ar pasakysi, kaip išskirtinai jauteis prieš vėją, glostantį nebyliai?
Ar pasakysi, kiek dar lyjant lietui laukt?