Mėtinis asketiškas lietus,
Kai net šuva nenori lįsti iš būdos,
Kai apsiniaukęs Tėviškės dangus,
Tyla giedrėja vienumos,
Kai mėtinis asketiškas lietus,
Visai nereikia niekur eiti!
Ant krosnies užmečiau kiaurus batus –
Basom į išmintingų knygų kraitį...
Kai mėtinis asketiškas lietus,
Kalnų gaiva lyg margaspalviai skėčiai,
Išgręžki palaidus šunis savus,
Padžiauk ir prisiglausk čia - - - neskubėti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-31 16:43:20
Ech, kaip rudenį kaime priminė:)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 21:53:57
visa žaviai, tik ne mėtinis asketiškas lietus
arba toks, arba toks.viskas kartu išeina - jautienos skonio ledai
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 13:34:16
nežinau kaip ten yra iš tikro su tuo lietumi bet eilius geras :)
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2007-07-30 13:15:21
tikrai "š" gale, o turėtų būti "ž" -> išgręŽki, pataisykit, jei galit. Ačiū.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-07-30 12:37:03
Labai mielas tas "Mėtinis asketiškas lietus" - toks tingus, paprastas ir tikrai nesinori niekur eiti... Ir net labai patiko "Išgręški palaidus šunis savus" - juk tai galima suprasti nebūtinai tiesiogiai, ane? na galų gale jei net ir tiesiogiai - išgręžti galima, juk jie sušlapo nuo to mėtinio lietučio :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-07-30 12:10:16
O labai patiko buvo kažkas tokio, kol neperskaičiau paskutinių dviejų eilučių; viską sugriovė ir dingo visas tas "mėtinis asketiškas lietus", pasidarė paprasta kasdieniška lietaus pliurza - apdergtas asfaltas, traktoriui mėlavežiui pravažiavus, ir toksai lietus plaunantis dar šiltus pėdsakus, po tų paskutinių dviejų eilučių;
be paskutinių dviejų eilučių, labai įsimintinas ir labai geras. sukurta nuotaika, apima keista būsena, neįprasta ir poetiška. Žavi tas "Mėtinis asketiškas lietus" - finalas jau toks "š' šitam puikiam kūriniui; (mano nuomonė tik, prašome neįsižeisti.)