Ateis diena, kai nieko neregėsiu,
Kai vien tamsa užtvindys man akis.
Nebus manęs, bet aš vis vien mylėsiu
Tą pievą, kur mes klaidžiojom basi.
Nors ir išėjęs, palikęs šį pasaulį,
Gėle pavirtęs jausiu vėl tąpat.
Ir šalia skvero pražydęs aš stovėsiu,
Bet niekas nežinos, kad stoviu būtent aš.
Praeidama prošal pakvėpsi šitą žiedą,
Malonu man be galo bus.
Aš jausiu Tavo švelnų įkvėpimą,
Nors Tu nejausi visiškai manęs.
Laimingas būsiu, atidavęs aš nektaro,
Švelnumas vėlei užvaldys mane.
Bet gaila, kad įkvėpus mano kvapo,
Nueisi Tu neatsigręždama – deja.
Ir liūdnas pasiliksiu vienas,
Žydėdamas vėl lauksiu artėjančio rudens.
Kada nuo medžių nukris paskutinis lapas,
Ir vysdamas aš pasakysiu Tau sudie.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-30 23:27:45
Tas gražus;
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-31 16:47:14
Pirmas posmas dvelkia lyrika, visa kita bandymas įsivaizduoti reinkarnaciją. Silpnoka. Labiau paverkšliavimas.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 14:44:10
sentimentaloka išpažintis,
raudojimas daugiau...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-07-30 10:43:32
Suprantama, kad norėtųsi tikėti tuo, kad kažkuo būsime, kai mūsų nebebus.
Aš, kaip visad, vertinu minčių aiškumą ir paprastumą - tad tikrai nuoširdžios ir (nors ir svajokliškos), bet gražios eilės, turinčios (matyt) savąjį adresatą. :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-30 02:27:08
...jautriai ir svajingai prisiliesta prie amžinojo būti - nebūti...patiko...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-07-30 00:41:49
O kas tau sakė,kuo tu pavirsi ir ar išvis kuo tai pavirsi.
Kūrinėlis man pasirodė banalokas...