Ateis diena, kai nieko neregėsiu,
Kai vien tamsa užtvindys man akis.
Nebus manęs, bet aš vis vien mylėsiu
Tą pievą, kur mes klaidžiojom basi.

Nors ir išėjęs, palikęs šį pasaulį,
Gėle pavirtęs jausiu vėl tąpat.
Ir šalia skvero pražydęs aš stovėsiu,
Bet niekas nežinos, kad stoviu būtent aš.

Praeidama prošal pakvėpsi šitą žiedą,
Malonu man be galo bus.
Aš jausiu Tavo švelnų įkvėpimą,
Nors Tu nejausi visiškai manęs.

Laimingas būsiu, atidavęs aš nektaro,
Švelnumas vėlei užvaldys mane.
Bet gaila, kad įkvėpus mano kvapo,
Nueisi Tu neatsigręždama – deja.

Ir liūdnas pasiliksiu vienas,
Žydėdamas vėl lauksiu artėjančio rudens.
Kada nuo medžių nukris paskutinis lapas,
Ir vysdamas aš pasakysiu Tau sudie.