Santrauka:
Vaikystės prisiminimai
Visi šventi. Pernakt pabalęs gruodas,
Ir klevo lapai druskom pabarstyti.
Kamienai surambėję seno sodo,
Trobelės su langais ir visa kita.
Jau skambina, minutės kelios liko.
Pakvips toks mielas dūmas nuo altoriaus.
Šalia manęs pamaldūs katalikai,
Ant viškų renkasi rimti giedoriai.
Suklupęs ant grindų ilgai aš melsiuos,
Po kryžium išpažinsiu savo kaltę
Ir vis girdėsiu aiškų balsą –
Jie mušė Kristų, nuteisė prikalti.
Bažnyčios mūrai šaltu vėju pučia –
Menkutis mano apdaras nešildė.
Ir lemtį apgodojęs Dievo rūsčią
Grįžtu, nešuosi atleidimo viltį.
Neperlaužtas, galbūt kai kur įskilęs,
Ėjau namo taku palaimos pilnas
Ir mintijau, kaip Jėzus – kūdikėlis
Atliko savo pašaukimą kilnų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-31 11:40:55
vilti>>>>viltį
gal būt >>>>galbūt
paskutinį strofa kažkaip jau nebe su pamąstymais siejama, o tokia kiek demagogiška. tarytum norėdama priminti, koks Jėzaus buvo nuostabus pasiaukojimas.
trūktų platesnių ir drąsesnių interpretacijų
tačiau pradžia graži, patraukia.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-29 16:58:35
religiškai skausmingas,
gilus įtikėjimas į kančią.
yra stiprumo tekste, bet kai kuriose
vietose praslysta..
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-07-29 10:37:37
Meilės ir tikėjimo palaima...