Lietus keliauja į sniegą,
Sniegas išplaukia upe -
Laikas - nuteka pievom,
Medžiais - suvysta oda,

Žiedais į pavasarius tvinsta,
Spalvų kritimu rudeniop,
Paukščio giesmė ištirpsta -
Mainosi Laikas žiemot...

Gimsta Žmogus - įsilieja
Į Amžinybę Laike,
Grįžta į Nebūtį - stoja
Vis ta pati Šviesa,
Vis ta pati, Amžinybėj,
Gęsta Tamsa su Mirtim -
                                   Sąmonės lašas spindėjęs
                                   Liejas pačia Nebūtim.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -


            mes Nebūtis ( tik to nepamenam)
            ir kartai - Amžinybė -
            kada į Amžinybę įsiliejame
                                  gėle
                              paukščiu
                             žmogum...

palaima - R o j u s - Amžinybėj jau žmogum užgimus
daugiau `n e b e s u g r į ž t` į ją -
        (jei egzistenciją `s u v o k e i) -
nusklęst į Nebūtį - į Laisvę Laisve
jau su visam tapt Nebūtimi