Mes Nebūtis ir kartais Amžinybė
Lietus keliauja į sniegą,
Sniegas išplaukia upe -
Laikas - nuteka pievom,
Medžiais - suvysta oda,
Žiedais į pavasarius tvinsta,
Spalvų kritimu rudeniop,
Paukščio giesmė ištirpsta -
Mainosi Laikas žiemot...
Gimsta Žmogus - įsilieja
Į Amžinybę Laike,
Grįžta į Nebūtį - stoja
Vis ta pati Šviesa,
Vis ta pati, Amžinybėj,
Gęsta Tamsa su Mirtim -
Sąmonės lašas spindėjęs
Liejas pačia Nebūtim.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
mes Nebūtis ( tik to nepamenam)
ir kartai - Amžinybė -
kada į Amžinybę įsiliejame
gėle
paukščiu
žmogum...
palaima - R o j u s - Amžinybėj jau žmogum užgimus
daugiau `n e b e s u g r į ž t` į ją -
(jei egzistenciją `s u v o k e i) -
nusklęst į Nebūtį - į Laisvę Laisve
jau su visam tapt Nebūtimi