Santrauka:
ir mirusiam, ir gyvam...
Pirmajam:
Likime,
pasuk metus atgal –
priglausiu galvą prie krūtinės to,
kuris išėjo ir ilsis
po smėlio sauja...
(o gal gyvena gyvenimą naują...)
Aš pasiilgau žvilgsnio to,
kuris išėjo.
Tave aš šaukiu ne kartą.
Tavęs aš pasiilgau.
Padovanok man šypseną širdingą
ir sielos virpesiais sušildyk,
juk Tavo atminimą išsaugojau šventą.
Antrajam:
Aš pamilau savo dalią,
vienatvės ašaras ir vargą.
Tu nesustok ant mano kelio –
širdies nedalinsiu po dalį
(ji jau buvo kitam paskirta).
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-26 00:38:41
asmeniškas išsikalbėjimas. man trūksta poetinio kalbėjimo, darbo su tekstu, kad jis būtų patrauklus skaitytojui.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-07-25 19:42:26
Kartais praeitį idealizuojame ir tik todėl, kad ji šilta, prasminga ir jos jau nebėra ir dėl išėjusių neįmanoma nei pakeisti, nei grąžinti... "Tu nesustok ant mano kelio – širdies nedalinsiu po dalį" - o gal verta pabandyti? :)
Gražūs, taurūs ir skausmingi jausmai, tik kodėl dienoraštinis įrašas?
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-25 09:29:48
Likime,
pasuk metus atgal –
priglausiu galvą prie krūtinės to,
kuris išėjo ir ilsis
po smėlio sauja...
(o gal gyvena gyvenimą naują...)
Aš pasiilgau žvilgsnio to,
kuris išėjo.----------> Ši dalis visai įdomi, tik atsisakyčiau skliausteliuos esančio sakinio.
Antra dalis - moters pasirinkimas. Galima mylėti ir nebūnant vienišai. Vis tas noras save kankiti.