Santrauka:
;) visi tai žinome, bet nešnekame
Aš, kaip ir Tu,
vakarinėmis sergu,
kraujuoju eilėraščiu –
nes liest Tavęs negaliu...
Kai jos užsilaiko
Daraus neramus,
žinau, kad poezijos
laukies kartu...
Kai tave skaitau,
tepuosi jausmu,
tik nustojęs rašyti
save vėl girdžiu...
Gal tai, kuo didžiuojuos,
norėtum paslėpti savyje,
nes sarkazmo užsilieta –
tai pakartoti meldi...
Tarp retėjančių rašymų
skaitom viens kitą,
kopijuojam į save
ir dar kuriam giliau...
Nežinau, ar tai sveika,
bet po tokių vakarinių
jaučiu, bus dar
poezijos protrūkių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-29 10:37:59
Pirmi trys posmai labai patiko - jie tiesiog išsilieja.
O toliau - strigo ritmas.
Aišku, geriau jau trūkinėjantis rimas ir ritmas nei pamesta mintis, todėl sveikinu, kad iki pačios pabaigos išlaikėte idėją ir puikiai ją atskleidėt :)
Vartotojas (-a): mylimiausia
Sukurta: 2007-07-23 19:06:46
Poezija, trumputis mirksnis,
Ir vakaro žara išblėsta prieš akis...
Tavo eilėraštis - gyvybės gurkšnis,
Mažytė mūsų (o gal mano?) paslaptis...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-07-23 09:14:32
Šauniai čia poeziją 'išpopinai'...Patiko