Aš, kaip ir Tu,
vakarinėmis sergu,
kraujuoju eilėraščiu –
nes liest Tavęs negaliu...

Kai jos užsilaiko
Daraus neramus,
žinau, kad poezijos
laukies kartu...

Kai tave skaitau,
tepuosi jausmu,
tik nustojęs rašyti
save vėl girdžiu...

Gal tai, kuo didžiuojuos,
norėtum paslėpti savyje,
nes sarkazmo užsilieta –
tai pakartoti meldi...

Tarp retėjančių rašymų
skaitom viens kitą,
kopijuojam į save
ir dar kuriam giliau...

Nežinau, ar tai sveika,
bet po tokių vakarinių
jaučiu, bus dar
poezijos protrūkių...