Vilioja ir baugina žvaigždynai nakties:
Kada į juos žvelgi, pasąmonėj meldies...
Dangaus didybė rodos tuoj prislėgs tave
Arba įsiurbs kaip kelio dulkę į save
Tau nesuspėjus netgi žodžio išlement,
Nors taip dar trokšti gimtoj Žemėj pagyvent.
Sulaukęs rytmečio kaip kūdikis džiaugies
Dienos šviesa, vaivorykšte naujos vilties,
Skalsiąja duona, savo moters švelnumu,
Kasdieniais dūmais virš gimtų namų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-07-21 22:06:48
Šviesus... :-)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-20 17:54:18
net gi>>>>netgi
kūdykis>>>>kūdikis
prasmingas darbelis.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-19 23:14:35
Džiugu, kai žmogus brangina savo laiką, kiekvieną išaušusią naują dieną.
Labai vaizdžiai tai pateikėt savo eilėraštyje. Gražu :)