Vilioja ir baugina žvaigždynai nakties:
Kada į juos žvelgi, pasąmonėj meldies...

Dangaus didybė rodos tuoj prislėgs tave
Arba įsiurbs kaip kelio dulkę į save

Tau nesuspėjus netgi žodžio išlement,
Nors taip dar trokšti gimtoj Žemėj pagyvent.

Sulaukęs rytmečio kaip kūdikis džiaugies
Dienos šviesa, vaivorykšte naujos vilties,

Skalsiąja duona, savo moters švelnumu,
Kasdieniais dūmais virš gimtų namų...