Klausausi pasakos senos
apie mergaitę
rišančią pakluonėj rugio pėdą

apie žvaigždes
kurios dienom pro stogo plyšį
savo žvilgsnį švelnų aslon mėto

kaip liepos gilioje drevėj
tik tau vienam pažįstamas
apuokas miega

ir kalba vandenys gūdžiai
aprūkusioj pirty
palei nutrintą medžio sieną.

      Apsidairau –
             kiek daug šviesių akių aplink

ir nesvarbu
kad jau skarelėmis veidai apgulę –
į tolį vaiko akys žiūri
ir vis dar tiki pasakos baigtim.

      Jau išeinu.
         Klausausi pasakos senos
                    pro praviras trobos duris.

Tu nesustok –
kalbėki vėl
naujai ateinančiom akim.