Nesustok
Klausausi pasakos senos
apie mergaitę
rišančią pakluonėj rugio pėdą
apie žvaigždes
kurios dienom pro stogo plyšį
savo žvilgsnį švelnų aslon mėto
kaip liepos gilioje drevėj
tik tau vienam pažįstamas
apuokas miega
ir kalba vandenys gūdžiai
aprūkusioj pirty
palei nutrintą medžio sieną.
Apsidairau –
kiek daug šviesių akių aplink
ir nesvarbu
kad jau skarelėmis veidai apgulę –
į tolį vaiko akys žiūri
ir vis dar tiki pasakos baigtim.
Jau išeinu.
Klausausi pasakos senos
pro praviras trobos duris.
Tu nesustok –
kalbėki vėl
naujai ateinančiom akim.