jau švinta o mes rūkom košmarą

tu
sėdi balkone
rūkai ir rašai
rašai ir
įeini į juodą upę
prie kurios kojnaites skalbia
šmėklos



Jos lieknus lėktuvėlius lanksto
jos tavo kojas nuleidžia nuo stogo ir
kojos  ima veikti kaip antena
gaudydamos vyro aistrą

gaudydamos kiekvieną garsą
kurį išleidžia miegantis pranašas
kuris reikalingas pabaigti posmą
iki poetinės begalybės