o mes rūkom (dedikacija menžmogiams)
jau švinta o mes rūkom košmarą
tu
sėdi balkone
rūkai ir rašai
rašai ir
įeini į juodą upę
prie kurios kojnaites skalbia
šmėklos
Jos lieknus lėktuvėlius lanksto
jos tavo kojas nuleidžia nuo stogo ir
kojos ima veikti kaip antena
gaudydamos vyro aistrą
gaudydamos kiekvieną garsą
kurį išleidžia miegantis pranašas
kuris reikalingas pabaigti posmą
iki poetinės begalybės