Santrauka:
Iš tiesų neliko nieko, nei nuotraukos (nebuvo laiko fotografijai, neužteko laiko meilei), nei laiškų (jie suplėšyti)....
Tu nuėjai, ir nieko nebeliko –
Nei nuotraukos, nei parašytų man laiškų.
Ir išnykai toli už horizonto
Taip ir neištarus žodžių, taip trokštamų, lauktų.
Išsiskyrimas ir dūžtančios širdies harmonija
Skambės iš sielvarto ir plyš pusiau.
Galbūt dar ateity sutiksim vienas kitą,
Ir tuos žodžius Tu man ištarsi dar gražiau.
Tas veidas Tavo, šypsena ir akys
Prisiminimuose manuos išliks ilgam.
Pirmosios meilės atodūsis beribis
Iš skausmo plėšysis širdy giliai.
Sudie ištaręs, pravirksiu šiandien graudžiai,
Kaip paukštis būsiu palaužtais sparnais.
Ir nebeliks širdy kampelio džiaugsmui, laimei,
Vien sielvarto migla apglėbs savais kerais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-08-16 09:27:33
Kai pabosta metaforos, taip gera skaityti tokį nuoširdų, neįmantrų tekstą. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-07-29 21:11:37
Tokia jau ta meilė - jei ji tikra: iš tiesų skauda... Tą tai tikrai žinau: ir liks tik "sielvarto kerai". O gal kerai tai jau šis tas? Juk lyrinis herojus nesako, kad neliko nieko? :)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-15 18:41:27
Galbūt būt>>>>Galbūt
viskas ateina ir išeina. reikia susitaikyti.
perkeliu lyrikon, nieko prieš?
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2007-07-15 12:01:23
Ilgokas aprašinėjimas. Toks jau įprastas jaunystės nepatyrimui, kad tenka atleisti