Manęs
jau nebelauk...
Pavasariai dar neš
naujus vilties atodūsius,
rytojus vėl
į tolius šauks,
dienų tėkmė man banali –
vienodos jos.
Nelauk,
kai putinų raudonis
prisirpusiu jausmu
paryškins vakaro vėsas,
o liepos snigs
žiedais geltonais –
naktis atleis mums
nuodėmes visas.
Varvės vėl žodžiai
lyg medus,
sustingęs jausmas lūpose –
taip lemta –
viltis, uždariusi duris,
tik žvakę man užpūs.
Ant sienos liks lenta,
kad čia gyventa...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-07-13 20:43:27
"Žiedų geltonis",
Ant sienos >>> Langines dengs lenta
Tikiu, apsigyvens
tenai lakštutė,
susuks lizdelį
lango atbrailoj,
ir suoks vilties giesmes
skaitytas rievėse,
užkalto lango
kryžiuje...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-13 11:55:30
...neatsisveikink dar - žydės gelsvai purienos--
ir lūpos raus nuo vėjo bučinių--
tegu nelieka kelio liepos vienos--
virš jų dangus iš liūdesio švinu
pavirtęs...saulė nuskalaus likimą
ir žvirgždas perlais, jūromis dainuos--
neatsisvekink dar, jausmai spindėti ima--
žvakelės liepsnoje Tiesa dainuos...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-07-13 11:42:25
Skausmingas susitaikymas su lemtimi...
Labai gražiai ir jausmingai visa tai išreiškėte.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-13 10:37:15
Varvės vėl žodžiai
lyg medus,
[gražu]
Ant sienos liks lenta,
kad čia gyventa...
[trapu]
toks skaudus, slogus, kad net
suspaudė širdį..