Manęs
jau nebelauk...
Pavasariai dar neš
naujus vilties atodūsius,
rytojus vėl
į tolius šauks,
dienų tėkmė man banali –
vienodos jos.

Nelauk,
kai putinų raudonis
prisirpusiu jausmu
paryškins vakaro vėsas,
o liepos snigs
žiedais geltonais –
naktis atleis mums
nuodėmes visas.

Varvės vėl žodžiai
lyg medus,
sustingęs jausmas lūpose –
taip lemta –
viltis, uždariusi duris,
tik žvakę man užpūs.
Ant sienos liks lenta,
kad čia gyventa...