Nors apmėtė ir apdergė savas,
Nevaryki Dievo į medį,
Juk ne vienas nuogas pozavo
Ir ne vienas pūpso sugedęs.

Kartais Seimas Seimui nelygus –
Krapšto blizgantį, pigų pakaušį,
Ir nė krust, jog garbė mūs nupigus,
Ir nė krust, jeigu vargšas palaužtas.

Man politikas – klounas be cirko,
Nors juokingas, žiba neryškiai.
Kas, kad kelios bobutės pravirko,
Man politikas – dvasinis plikšis.

Ar pamiršo visi Konstituciją?
Tą, kur ryškina teises ir laisves?
Lietuva – lyg sublogus akustika –
Garso trugdžių niekas nepaiso.

Vieną dieną esi tu turtuolis,
Kai už litą nusiperki duonos,
Kitą kartą jautiesi nupuolęs,
Kai neįperki netgi aguonos.

Net per naktį, kai vyksta stebuklai,
Kainos kildamos drąsiai prabyla.
Mano rankose – kario pabūklai,
Tegul saugosi – liaudis sukyla.

Į teismus, į kitur, į pavėsius
Aš ištremsiu visus, kurie trokšta
Pelno sau. Imkit, kiaulės, nudvėskit –
Aš pabūsiu lietuviška ožka.

Nesakau, kad visi čia vampyrai,
Bet valdžia kas sekundę kiaulėja.
Gal aš gersiu naminį kefyrą
Ir stebėsiu, kaip liaudis biednėja.