Susvyruoja šaka, prisiglaudus prie upės.
Eikš arčiau, netikėk, kad prabėga diena.
Nebežinom, kas tikra tarp ten ir čionai.
Neša viltį paslankią upelio ledai.
Eikš čionai – tirpsta sienos, pražįsta žibutės,
Nusidažo paunksmė melsvu aksomu.
Ten tiek vakaro, vėjo – kelionė įsuko.
Tarp kalnų stiebias amžino jausmo miškai.
Ir einu – prašuoliuoju – plaukiu su daina.
Glosto plaukus šaka, o padangėj – žvaigždė.
Tik čionai ir tik taip atsikels ši diena.
Apsidairom – svajonė suspindo žvaigždėj.
Sveikas gyvas, klajokli – likimo brolau.
Nusimeski šerkšnu apsitraukusią skrandą.
Saulė piešia peizažą erčios pradžioje,
Vyturiai ugnimi į namus parkeliauja.
Ant blakstienos tik pora lašų įsisupo.
Vėjas švelniai... tolyn... delnuose nesuduš...
Vejas mintys jausmus – lyguma atsiduso.
Tegu stiebiasi žemėj laimingas žmogus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-10 18:21:29
gražus ir optimistiškas savo mintimis.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-10 09:51:35
...jaunatviška, šviesu,džiaugsminga ...puiku...