Susvyruoja šaka, prisiglaudus prie upės.
Eikš arčiau, netikėk, kad prabėga diena.
Nebežinom, kas tikra tarp ten ir čionai.
Neša viltį paslankią upelio ledai.

Eikš čionai – tirpsta sienos, pražįsta žibutės,
Nusidažo paunksmė melsvu aksomu.
Ten tiek vakaro, vėjo – kelionė įsuko.
Tarp kalnų stiebias amžino jausmo miškai.

Ir einu – prašuoliuoju – plaukiu su daina.
Glosto plaukus šaka, o padangėj – žvaigždė.
Tik čionai ir tik taip atsikels ši diena.
Apsidairom – svajonė suspindo žvaigždėj.

Sveikas gyvas, klajokli – likimo brolau.
Nusimeski šerkšnu apsitraukusią skrandą.
Saulė piešia peizažą erčios pradžioje,
Vyturiai ugnimi į namus parkeliauja.

Ant blakstienos tik pora lašų įsisupo.
Vėjas švelniai... tolyn... delnuose nesuduš...
Vejas mintys jausmus – lyguma atsiduso.
Tegu stiebiasi žemėj laimingas žmogus.