Kai žaibų lietus
viršūnes glosto,
kalba akmenys - į Nemuno vilnis.
Kalno link
dryžuota laumės juosta
slenka laikrodžių prikrautas šulinys.
Užkastom sekundėm grįžta dienos,
ir smėlėto skardžio ekrane
laikrodis pabunda į Bitėnus
ir trumpam pradingsta Nemune.
Šimtąkart numirusia žole
žaliuoja lankos.
Valtis upėje -
iš Prūsijos -
pas mus.-
Ima knygnešio diržus Martynas Jankus
ir nuo priešų paslepia namus.
Jau nulijo kalnas.
Upė teka.
Tik akmuo, vokietmečio krepu
žaibo paliestas -
paimkit ir skaitykit - sako
laikrody -
ties knygnešio kapu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): mylimiausia
Sukurta: 2007-07-14 20:03:40
Istorija eilėmis - nuostabu...
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-07-09 10:50:04
"Šimtąkart numirusia žole "- labai patiko šis vaizdinys. Puikumėlis.
Rimtas kūrinys. Aš savo sūnui apie knygnešius esu skaičiusi. Jis labai stebėjosi, kad tokie laikai buvo. Kiek ta Lietuvėlė mūs turėjo iškentėti. Gerai, kai primenate ir mums. ;)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-09 09:34:32
Patiko, jog nevengiate istorinių įvaizdžių.
Įdomus, gražus.
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-07-09 00:11:12
Nuostabūs žodžiai, vaizdžiai perteika erdvė ir veiksmas. Patiko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-08 23:59:55
...gražiai,jautriai prisiliesta prie knygnešių laikų...