Santrauka:
Eilėraštis to paties pavadinimo M. K. Čiurlionio paveikslui.
*
Aš nieko, nieko, nieko neturiu--
Kalnai nuvirto, upės išgaravo...
Tiktai giesme ištvinus vyturių
Visa padangė sapno meilės Tavo--
Tik molžemio rauda po debesų
Laivais, ištirpstančiais kaip pėdos mūsų,
Tiktai kaip po žaibų sparnais šviesu
Ir nesvarbu rytoj kuo aš vėl būsiu--
Ar bure audroje tarp žaliaakio vėjo,
Negrįžtančia į krantą niekada--
Žvaigždynais rudenio miškų dvasia nuėjo--
Beviltiškai graudi šalnos balta gaida...
O begalybės kriauklėj jūros išsinėrė
Iš nebūties – maži laiveliai grumias tarp bangų--
Dangus pajuodęs šviesų sapną šiąnakt gėrė--
O keista, jau nebuvo man baugu...
Aš nieko, nieko, nieko neturiu--
Kalnai nuvirto, upės išgaravo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-07-08 21:10:09
pirma eilutė nepatiko. to kartojimo jau buvo kažkaip per daug
visa kita sklandžiai nuvilnijo.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-07-08 13:14:30
Įdomus, prasmingas ir vaizdingas mintijimas. Visada su malnumu perskaitau Jūsų gražius čiurlioniškos dvasios kupinus kūrinius, nors ir nepalieku pėdsakų. Sėkmės kūryboje ir gyvenime :)
Vartotojas (-a): mylimiausia
Sukurta: 2007-07-08 12:33:49
O taip kvepia Čiurlionio kūryba, jo muzika ir darbais...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-08 10:33:49
...aš turiu galvoje tą - kaip- žodelį,kuris talpina tirpstančio sniego visas spalvas ir atspalvius, tai gal tegu lieka... O to žodžio -mano- nereikia trečioje eilutėje,teisingai pastebėjote,prašau pataisyti.Ačiū labai, Ramune...