*
Aš nieko, nieko, nieko neturiu--
Kalnai nuvirto, upės išgaravo...
Tiktai giesme ištvinus vyturių
Visa padangė sapno meilės Tavo--

Tik molžemio rauda po debesų
Laivais, ištirpstančiais kaip pėdos mūsų,
Tiktai kaip po žaibų sparnais šviesu
Ir nesvarbu rytoj kuo aš vėl būsiu--

Ar bure audroje tarp žaliaakio vėjo,
Negrįžtančia į krantą niekada--
Žvaigždynais rudenio miškų dvasia nuėjo--
Beviltiškai graudi šalnos balta gaida...

O begalybės kriauklėj jūros išsinėrė
Iš nebūties – maži laiveliai grumias tarp bangų--
Dangus pajuodęs šviesų sapną šiąnakt gėrė--
O keista, jau nebuvo man baugu...

Aš nieko, nieko, nieko neturiu--
Kalnai nuvirto, upės išgaravo...