Vaiduoklis paskolino savo kailinius,
Netyčia palikau Tave,
Skausmo nebuvo žemę paliečiant –
Palikau ten aistras.
Purvu suteptos ašaros lieja
Tavo pasėtus daigus,
Kažkuo tikėjai,
Apie laimę svajojai,
Šešėliams tarnavai.
Užteko lengvo vėjo dvelksmo,
Išroviau žiedą be šaknų,
Kokie aštrūs tie spygliai –
Kraujo lašą paaukojau,
Kad nors vaiduokliu tapusi,
Atodūsiais šildyčiau rusenančią liepsną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-07-09 12:04:48
O aš maniau, kad vaiduokliai nėra gyvi :) Juokauju.
Ačiū už nuomones.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-09 09:52:46
Įdomus, nemažai simbolių.
Ir tie jausmai tokie kaip ir užslėpti.
Gyvybės iš tiesų pritrūko.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-07-08 03:44:10
Labai rainas ir gražus kūrinys ... :)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-08 01:31:31
perkeliu į jausmus, siūlyčiau ten savo darbus ir publikuoti -
nes jau pastebėjau Jūsų kūrinių tendenciją - juos globoja
jausmų skyrelis, nes kūriniuose būtent jie ir yra akcentuojami.
saldus tekstas, man šiek tiek per daug,
tradiciškumas ir trafaretiškumas prašosi korektūros,
sėkmės auginant savo darbus