Vaiduoklis paskolino savo kailinius,
Netyčia palikau Tave,
Skausmo nebuvo žemę paliečiant –
Palikau ten aistras.
Purvu suteptos ašaros lieja
Tavo pasėtus daigus,
Kažkuo tikėjai,
Apie laimę svajojai,
Šešėliams tarnavai.
Užteko lengvo vėjo dvelksmo,
Išroviau žiedą be šaknų,
Kokie aštrūs tie spygliai –
Kraujo lašą paaukojau,
Kad nors vaiduokliu tapusi,
Atodūsiais šildyčiau rusenančią liepsną...