Atmerkus sunkias akis, pro švelnią miglelę, šalia savęs ji išvydo nedidelį siluetą. Tai, kaip Barbė jautėsi, ji spėjo pagalvoti tik kelias šimtąsias sekundės. Kūną gėlė šaltis, pirštai buvo suledėję, permirkusi nuo rytinės rasos, o gal jau net nuo šerkšno, ji stengėsi suvokti ar yra gyva ar mirusi. Bandė pakelti galvą jog atpažintų tą kvailą siluetą greta, tačiau ji buvo per daug prisisunkusi nuovargio ir nebūties jausmo. Ką daryti? Gulėti toliau ir laukti. Laukti pagalbos ar paskutiniosios ? Jei ne dar vaikystėje išugdyta begalinė valia, tikriausiair būtų likusi tįsoti ant šykart klaikiai nepatrauklios ir šlapios „motinos žemės“. Sukandusi dantis, su skausmo pilna išraiška veide, pasirėmusi rankomis, pakėlė galvą. Smilkiniai tvinkčiojo, Barbė nudžiugo tai suvokusi- ji gyva.
  Tai ne siluetas, na taip siluetas, tačiau tai tik medis. Juoktis ar verkti? Pagalbos mirtinai reikia, bet geriau medis negu tai, nuo ko ją pykina netgi šitokioje situacijoje. Įsitvėrusi rankomis į tą apgailėtiną medį, kuris dabar kaip tik laiku, nagais tarsi katė išakėjo kamieną, panagės pritvinko kerpių ir purvo, esant normalioje padėtyje skausmas kai tavo panagėse įsitveria rakštis būtų žvėriškas, ir tik šiek tiek silpnesnis negu ausų skausmas,  už kurį mano manymu skaudesnio nėra. Barbei pavyko atsiklauspti. Apkabinusi medį ir klūpodama šalia, nė pati nejuto kaip veide tvyroja keista manijakiška šypsena. Ir ji iš ten , iš suvokimo, jog gali nugalėti pati save. Atsiklaupė-atsistos. Atsistos-eis. Eis-išsigelbės iš visiškai negarbingos mirties. Gyvybės skonis suteikė papildomų jėgų. Pakėlus vieną koją, atsispyrus menka jėga pakėle ir kitą. Ji stovi ant dviejų sumautai basų savo kojų, apsikabinusi pakankamai jauną medį, tarsi vyrą, vyrą kurį mielai imtų į vyrus, už riterišką narsą. Barbė purvina, šlapia, šalta ir pertvinkusi visapusiško skausmo, bet ji gyva!
   Aplink buvo tirštas rūkas, tarsi ankstyvą Anglijos rytą. „Į kurią pusę eiti? Ir kur po velnių išvis aš esu? Žinau tik vieną, privalau eiti betkur tik kuo toliau iš čia, kraujas turi vėl cirkuliuoti manyje, reikia energijos. Tačiau kaip išspausti energiją iš kūno, nuo kurio siela jau atsiskyrė? Bet fiziškai ji nereikalinga. ..tad...pirmyn! prisilaikydama rankomis Barbė įsakynėjo savo kojoms žengti. Nė krust. Atitraukus viena ranka stumtelėjo kairę koją, ši pajudėjo, ir gavosi kažkas panašaus į žingsnį. Su paskutine jėga ji pakėlė dešiniąją pajudino jos pirštus, pasukiojo apie kulkšnį, jausmas-nepakartojamas. Žengė antrą žingsnelį. Iš pradžių apėjo ratą aplink medį, sudėtingą, bet kupiną vilčių jog pajėgs palikti stovėti jį čia vieną. Taip ir paliks ji tą, išakėtą mediūkštį, su savo prievartos inicialais. Kažin, ar šitokių situacijų dar pasitaikys. Nebent kokie išmintingi biologai tirs šios vietovės taršą ir susidomės šitais įbrėžimais, ar kokie įsimylėjėliai sugalvos atitolti nuo miesto triukšmoir pabūti dviese gryname ore, juos sudomins būtent šis medis-užtikrinu. Jis neturi išskirtinių bruožų, na dabar turi, bet.. bet prie jo visada išliks valios aura.kuri trauks kiekvieną. Kiekvieną, pasisotinti tos givybės skonio, žinoma ne tokio pirminio ir sotaus , bet kažkuri dalis vistiek lieka, kuri ir yra atiduodama tiems užklydėliams.
  Barbė jau stovi apkabinusi kitą medį, bet jis jau šitokios auros neturės.. nuo vieno prie kito kniūbščiodama. Be laiko nuovokos. Nuo vieno prie kito. Atrodo galo nėra. O jei nebus? Bus. Kad ir koks, bet bus... galas visada yra.