Mano kaktusas pražydo užvakar,
Aštriais spygliais pasveikino lango rasas.
Aš jam pažadėjau būti žmogumi –
Nepasiduoti žalia, karčia viltimi.
Kritę žiedlapiai išdarkė baltą palangę,
Vėjas ir vėl atsitrenkė į stiklą,
Saulės rankos apkabint nebesuspės,
Šalti pirštai jau nuskynė mirusį stiebą.
Mano kaktusas pametė žiedą,
Aš vis dar norėjau tęsėti pažadą,
Bet vakar netikėtai pamiršau,
Kas toks žmogus yra?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-07-05 14:58:36
Ačiū už atsiliepimus ir pataisymus. Nesistengiau aš ypatingos prasmės ar rimto dėliot šiose eilėse, tiesiog pražydo kaktusas, įsidūriau į pirštą ir prisiminiau kaktuso ir žmogaus skirtumus. :)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-05 09:14:40
Šiek tiek per paprastas. Truputėlį nutolus nuo buities ir pridėjus kokio prieskonio būtų geriau.
Dabar - lyg įrašas iš pasakojimo draugui telefonu.