Mano kaktusas pražydo užvakar,
Aštriais spygliais pasveikino lango rasas.
Aš jam pažadėjau būti žmogumi –
Nepasiduoti žalia, karčia viltimi.

Kritę žiedlapiai išdarkė baltą palangę,
Vėjas ir vėl atsitrenkė į stiklą,
Saulės rankos apkabint nebesuspės,
Šalti pirštai jau nuskynė mirusį stiebą.

Mano kaktusas pametė žiedą,
Aš vis dar norėjau tęsėti pažadą,
Bet vakar netikėtai pamiršau,
Kas toks žmogus yra?