Ryte atsikėlusi neberadau kelio iš savo kambario – durys tokios mažos atrodė, ir krentantys lietaus lašai užgožė tavo žodžius, o žinau, kad kvietei mane... Tada vėjas bandė skverbtis pro langą, bet pamiršau jį atidaryti – paukščiai per daug įkyriai šūkavo... Nulipusi žemyn nepamačiau katino, tupinčio šalia stalo, jis tik pasisveikint tenorėjo, o išėjo skaudus riksmas užmynus ant uodegos, na, kur tos prakeiktos Kalėdos?... Vėl pamiršau nusipirkti sausų pusryčių, pasitenkinus sumuštiniu su sudžiūvusiu kumpiu, puoliau dirbti darbus, ar vėl kažko nepamiršau? Per pietus stebėjau lubas, gal dar vienas krioklys issiverš – praeitos balos taip ir neišvaliau, o tas nesibaigiantis lietus vis dar barškina lango stiklus, matyt, nesu tokia jau trapi... Išėjusi vakare į miestą, nebeturėjau kur eiti, apsukusi dar vieną ratą aplink tą kryžių, pasukau namo – o gaila, ten niekas nelaukia... Vakare bevirdama sriubą pagalvojau, kad galėjau parašyti nors vieną šiltą žodį Tau, bet kas iš tos šilumos – jos vis tiek niekada neužteks. Kada gi pagaliau ateis Kalėdos?