Vis semiu ir semiu skausmo skystį
Iš nedalomos sankryžos upėj.
Mano pėdos per trapios – paslysiu.
Gaudyk sąžinę, liūdesio pusę.

Mano nuodėmę rengia pašluostėm
Lyg nurašomą rudenio lietų.
Prasiskelsiu kelius palei uosį
Tartum akmenį. Nori? Iškviesiu

Savo potekstę vasaros knygoj.
Aš brandinama duonos iššvaistymu,
Kai išžiedžia karštai, badą gydo.
Metų laiką keičiu – kausto gaisras.

Dega naktys ugnim susigūžusios,
Iškutentos negrįžtančio laiko.
Skausmą teškia veidan vėjo gūsiai.
Nebrandinki manęs, man nereikia.