Ji tebuvo maža mergaitė su didele svajone. Jos mintys gyveno tikėjimo, kad vien ą dieną ji gyvens pasakiškame gyvenime. Jos sapnus vis lankė mints, kaip ji beprotiškai dideliu greičiu važiuoja keliu, kuriame nieko daugiau nėra, tik ji, jis ir adrenalinas. Jis važiavo stipriai įsikibęs į vairą ir žiūrėdamas tolyn. Ji laikėsi jam už liemens į ausį kuždėdama kaip ji myli jį. Jie nevažiavo, jie tiesiog skriejo. Aplinkui liejosi vaizdas, medžiai rodės tirpo jų akyse. Žemė? Tokios sąvokos šiame kelyje tiesiog nebuvo, nes žemė virto tuštuma, kurią lengvai skrodė besisukantys britvos ratai. Viskas ką ji sugebėjo matyti tai žalia motociklo spalva ir priešais sėdintis angelas. Virš jų lijo, tačiau ji nepajautė nei vieno lietaus lašelio, kuris galėjo jai nuplauti akis. Tolumoje blyksėjo žaibai, tačiau susiliejus vaizdams ryški šviesa pavirto mažyčiu krisleliu nuspalvinusiu kitas spalvas šviesiau. Ji jautėsi tartum pasakoje, iš kurios išeiti neįmanoma. Ji skriejo aplenkdama laiką ir su savimi pasiimdama tik tai ko jai taip reikėjo. Meilę, save ir šį pojūtį atstojantį visus kada nors jaustus. Pakėlusi galvą į viršų ji jautė kaip vėjas plėšia nuo jos plaukus, kaip jai iš akių byra ašaros, kurios tuoj pat išdžiūsta nuo spindinčios šypsenos. Jis, sėdintis priekyje šypsojosi jausdamas, kad kažkas dėl jo yra laimingas. Ji stipriai suspaudė angelo sparnus ir garsiai sušuko- „myliu“. Jis švelniai atsakė tą patį ir jie pakilo į orą. Jie skrido, bet ne ant angelo sparnų. Jis stipriai ją apkabino ir kartojo, kad viskas bus gerai. Ji bijojo, kas bus kai jie nusileis, tačiau ikėjo vėjo atneštais angelo žodžiais. Juos nešė vėjas,  o po to paleido žemėn. Ir štai po kojomis vėl atsirado žemė. Emė, kuri atėmė angelui sparnus, o merginai širdį. Žemė, kuri atėmė iš jo galimybę skraidyti, o iš jos galimybę mylėti. Mergina atsisuko ir pamatė jo sužeistą veidą. Jis jau buvo angelas, ne tas kuris saugojo merginą nuo visko, o tas, kuris skraido virš debesų steėdamas kitus. Ji pasilenkė ir nuo jo lūpų savosiomis nuvalė kraują. Ji užmerkė savo akis ir jautė aip jos skruostais rieda ašaros, jos riedėjo, nes niekas nebesaugojo jos akių nuo sūrių lašų graužiančių veidą. Ji negalėjo atsistoti ir nueiti, ji negalėjo prasižioti ir vėl pasakyti tą užburiantį žodį. Ji negalėjo nieko. Ji žiūrėjo į negyvas akis, į šąlančias lūpas ir nebejudančias rankas. Jai skaudėjo, jo nebebuvo. Ji verkė, jis išėjo. Ji negalėjo būti viena, jis jai padėjo jį surasti tarp angelų. Ji jautė kaip pamažu rimsta jos širdis, kaip iš akių nustoja byrėti ašaros. Ji pažvelgė į turėjusi niekada nesibaigti kelią. Ant jo buvo galybė kraujo lašų. Jos, ar jo ji nesuprato. Tai buvo jų kraujas, jų kelias, jų kelionės pradžia, jų gyvenimo pabaiga. Ji prisiglaudė prie jo jausdama, kad toliau nebenueis ir laukė. Ji laukė kol kibirkštlė jos viduje virs tik dūmais kitų atmintyje. Ir ji to sulaukė. Kibirkštėlė užgeso. Ji užgeso laiminga. Ji padarė tai dėl ko gyveno. Ji pajuto ką reiškia skristi, ji pajuto ką reiškia lėkti greičiu viršijančiu gyvybę, ji pajuto ką reiškia mylėti ir netekti, ji pajuto ką reiškia išnykti su tuo kas tau leido gyventi. Ji suprato viską. Ir pagaliau ji suprato ką reiškia būti angelo draugu.