Jau toksai tas žmogus. Turi širdį - jausmus;  Turi protą tokį, kuriuo galėjo suprasti
k a i p ? ugnį įskelti; kuriuo galėjo suvokti save, ir save supantį pasaulį -  nupiešti ant urvo sienos, laužo palikta anglimi, žvėrį šuolyje; kurį medžiojo tą dien ir sumedžiojo, arba nesumedžiojo.

Nei vienas žvėris, ar kita gyvybės forma Žemėje, tokio proto neturi, ir kokių nors, iš jį supančiame pasaulyje, esamų daiktų, ar reiškinių, nupiešti - atkurti plokštumoje negalėjo, negali ir negalės;
Nors Žemės planeta dar jauna, šiandieninis žmogus jau galėjo paskaičiuoti jos laikotarpius - eras, sužinoti apie dinozaurus, jų buvimą, kurių gyvenimo periode, jo paties - žmogaus, dar nebuvo.

Jis turi širdį - jausmus, turi labai išskirtinį (iš kitų gyvybės formų) protą, kuriuo gali suvokti ir jausmus, ir savo protą - jo apraiškas, bet k a m ?;
Viena iš labai ryškių, dominuojančių tendencijų tai, lyg ir tam, jog komfortabiliai maitintis - užpildyti dvylika metrų žarnų, nebepriimtinu jo organizmui - atmetamu turiniu, kuriuos (dvylika metrų žarnų), jis taip pat savyje turi - nešiojasi, kaip ir bet kuris kitas žvėris, gyvūnas, taip pat turintis jausmus - širdį, ir protą; tik ne tokį tobulą, kuriuo galėtų suprasti ir atrasti -  skaityti gamtoje esančius, raidžių hieroglifais neparašytus raštus - tiesas, reiškinius, dėsnius, kaip ir skaityti savo jausmus, pojūčius, tai suvokdamas ir susistemindamas.
Gyvūnai taip pat jaučia, būna linksmi ir pikti, turi psichiką, tik neturi suvokimo - to sąmoningumo, kurį turi žmogus - jo smegenys.

Taip jis turi ir dvylika metrų žarnų, kurias užpildo turiniu, ir solidžiai vaikšto į solidų tualetą, pavyzdžiui išdabintą \\\\\\\"Versačio\\\\\\\" dizaino kranais, kraneliais,  durų rankenėlėmis, veidrodžių rėmais... Taip - žmogus, kaip ir žvėris, ar bet kuris gyvulys tvarte, dar turi savyje žarnas, užpildomas  turiniu, ir kaip jis be-nenorėtų to pripažinti, taip jau yra.
JO SIELA, be viso to žmogmėšlio - turinio žarnose, ir be pačių žarnų, kurias jis privalo užpildyti, kad gyventi - gyventi žmogumi, žmogaus kūne, turinčiame tas tobulas smegenis, negalėtų. Taip jau sutverta.

Penki elementai (penkios stichijos) spindi B ū t į:
Ugnis ir žemė (uoliena), vanduo ir oras - ir meilė. Galima sakyti, kad penktasis neįrodytas; jos nepačiupinėsi, lyg ir neužčiuopsi; tačiau ji traukia kiekvieną padarą, suvokiantį save, kaip žmogus, ar nesuvokiantį, kaip kitos esančios gyvybės formos; Tas penktasis elementas, vis tik veikia ir traukia visiškai taip, kaip ir žemės trauka visus gyvus sutvėrimus po juodu dangumi, išmargintu žvaigždynų žvaigždynais.

Kiek meilės mokslininkų atradimuose ir išradimuose?
Kiek meilės Hirosimoje ir Nagasakyje?
Kiek meilės pažeistame ozono sluoksnyje?
Kiek meilės toje žmogaus veiklos pasekmėje, kad saulės spinduliai, vasaros metu, yra jau pavojingi, sukeliantys odos susirgimus - \\\\\\\"vėžį\\\\\\\"?

O kraštuose, kuriuose ir vasara, ir žiema, ir ruduo yra šilti, kaip pati vasara, ir kuriuose tie patys saulės spinduliai; jie yra pavojingi - kur kas pavojingesni, nė būtų, jei ozono sluoksnyje \\\\\\\"skylės\\\\\\\" - išretėjimai, suplonėjimai, nebūtų atsiradę, nuo žmogaus veiklos, jo solidaus - komfortabilaus gyvenimo būdo, solidžių poreikių... Juk oras vienas, žemė viena ir apvali.

  Penki elementai ir penkios nukirstos galvos. Mokslininkų. Žemė viena ir oras
aplink ją vienas. Tai Dangus ant Žemės, ir bet kokia ekologinė tarša atsiliepia visur- visoje Žemės planetoje, visiškai nepriklausomai, ar tai šalys su solidžiais tualetais, institutais ir laboratorijomis, solidžiais mokslininkais ir jų atradimais,
ar ne.

Iš upės vandens neatsigersi, o anksčiau, daug metų atgal galėjai. Tačiau dabar, geriamo vandens, gali nusipirkti parduotuvėje.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

rašė žinomas, paprastas ir gilus mintimi, Lietuvos dainius - poetas Maironis, savo eilėraštyje \\\\\\\"LIETUVA BRANGI\\\\\\\"; Tik tie didvyriai tikriausiai ne kapuose miega, o sudegė Pilėnuose; išsklido jų kūnų pelenai plėnimis, nuskriejo, kaip nuskrenda varnų būriai į rytus ir vakarus, juodais sūkuriais, saulei tekant, ir saulei leidžiantis, pačioje pasaulių plaišoje, ten kur diena ir naktis, kur šviesa ir tamsa susitinka - pastovi, patyli kartu.

Sudegė ir nusklendė didvyrių pelenai - neužmigo; Tai buvo vaikai ir moterys seniai ir vyrai, kada jiems norėjo primesti - įskiepyti tikėjimą populiaria legenda apie žmogų - Dievą, plukdant tą legendą kraujo upeliais į tą gražią ir brangę tėvynę.

Jie nenukryžiavo nė vieno iš savų brolių, ar seserų, nesukūrė iš to religijos ir niekam jos nepardavė nešioti po pasaulį. Jie neprivertė degintis vaikų ir moterų, senolių ir vyrų, nenorinčių priimti tokios tiesos, tokio pasaulio aprašymo - pasaulio suvokimo - tokio Dievo suvokimo. Jie tik nenorėjo priimti, savo tėvynėje sau tokio pasaulio aprašymo, įsileisti į save tokio santykio į būtį, ir tokio būties suvokimo; savęs suvokimo būtyje ir būties suvokimo savyje.


Žmogus labai įdomus, tobulas (su savo išskirtinai sutvertais smegenimis - protu, lyginant su kitomis gyvybės formomis) sutvėrimais, ir kartu labai pavojingas padaras gyvajai gamtai, tai ir pačiam sau. Ir jis tikrai ne Dievas, tačiau toksai jo mąstymas - toksai suvokimas, kuris yra diegiamas iš kartos į kartą, kad pastarasis yra Dievas - gali būti Dievu, jį ir daro pavojingu.

Žmogus labai įdomus ir tobulas sutvėrimas. Jis gali suvokti tą penktąjį elementą - Meilę, kaip ir visus kitus keturis elementus, atrasdamas,  ir susistemindamas atrastą žiniomis, jomis improvizuodamas išrasti - kurti.
Žmogus pažindamas penktąjį elementą - meilę, gali ja manipuliuoti - prijaukinti gyvūną, uždaryti į tvartą, taip paversti jį gyvuliu, tik tam, kad komfortabiliai pripildyti tą dvylika metrų žarnų, ir po to solidžiai, solidžiuose \\\\\\\"apartamentuose\\\\\\\" išsituštinti.

Penki būties elementai ir penkios mokslininkų galvos; Viena Žemė, viena Saulė, vienas Oras ir vanduo - ežerai, upeliai, upės jūros, okeanas - žemės gruntas - gruntiniai vandenys, debesys - lietaus debesys... Vienas dangus ant žemės.

Graži ta Žemė, su visais penkiais elementais ir gyvastimi joje. Man šio gyvenimo pilnai užteko, kad pamatyti koksai stebuklas yra bundantis pavasarį lapas, o rudenį krintantis žemėn. Koksai juokingas yra žmogus sureikšminantis savo \\\\\\\"solidumą\\\\\\\", lyg neturėtų savyje tų dvylikos metrų žarnų, ir norintis tuštintis tik solidžiai - nes jis ŽMOGUS, o ne gyvulys. Nes tai apsprendžia jo vietą visuomenėje, tai vertybė, visuomenėje kurioje jis turi ir nori
`i š l i k t i.
Ir kokia šlykšti ir žiauri yra prievarta ir melas, kada jie brukami smurtu kitam, tiek psichologiniu tiek fiziniu, tik tam, kad būti - išlikti \\\\\\\"solidžiu\\\\\\\"...
Pilnai užteko šio gyvenimo, kad pamatyti, kokia graži žemė - gamta, koksai tobulas, ir kartu koksai bejėgis, čia pat žiaurus yra žmogus; Užteko tiek, kad kito nebereikia, ir tai yra labai gerai; Gerai kada užtenka.